BDSM santykis su smurtu yra ištikrųjų labai įdomus. Tik kažkur kažką apie BDSM girdėję žmonės mėgsta įvairius stereotipus, kad BDSM mėgėjai niekuo nesiskiria nuo eilinės degradavusios provincijos poros, kur girtas vyras reguliariai atvelėja savo pačią, kad ši nepamirštų, kieno čia valdžia. Tai išgirdę BDSM mėgėjai pasibaisi ir gali ilgų ilgiausiai pasakoti kuo BDSM skiriasi nuo smurtavimo. Visgi, skaitant tų pačių šių žaidimų mylėtojų patirtis forumuose, tinklaraščiuose, skaitant literatūrą apie tai ar žiūrint šios temos filmus, kartais tenka pastebėti, kaip, deja, BDSM veiksmai pereina į smurtą.
Partnerio plakimas diržu, jo pravardžiavimas, priverstinis klupdymas, pamylėjimas grubiai, vertimas patenkinti oraliniu būdu, tempimas už plaukų, kažko draudimas. Tai gali skambėti kaip kraupios kriminalinės suvestinės eilutės. Tačiau kartu tai yra ir įprastas BDSM žaidimo scenarijus, kurį įgyvendinę laimingi partneriai murks vienas kito glėbyje. Kodėl vienu atveju, tai smurtas, o kitu – malonumas? (Ir, ne, atsakymas: „nes antru atveju, žmonės psichiškai nesveiki ir mėgaujasi smurtu“, nėra teisingas.)
BDSM žaidimai nuo smurto, visų pirma, skiriasi tuo, kad abu partneriai nori tame dalyvauti ir turi tarpusavio susitarimą, yra aptarę įvairius žaidimo scenarijus ir ko vienas iš kito norėtų. Dominuojantis partneris, nors iš šono atrodytų, skriaudžia paklusnujį, veiksmus atlieka tik puikiai žinodamas paklusniojo ribas. Jį saugo, stebi jo reakcijas. Net tuo atveju, kai siekiama partnerį nubausti taip, kad tai jam nebūtų malonu, tai atliekama žinant, kas partneriui yra priimtina. Tuo tarpu nuolankusis žaidimų metu jaučiasi visiškai saugus, žinantis, kad su juo nevyks tai, kam jis prieštarauja. Net bausmės, kurios turėtų būti nemalonios, tampa „nemaloniu malonumu“, kadangi jaudinančiai veikia buvimas paklusniojo rolėje ir saugumas, kad su tavim nesielgs taip, kaip tu nenori. Taip pat abu partneriai žino, kad tai yra laikina žaidimo rolė: paklusniuoju buvęs vyras po žaidimo nusimovęs pėdkelnes, grįžta į normalų gyvenimą, kur jam vadovavusi moteris į jį žiūri kaip į vyriškumo etaloną, o paklusniai prie vyro kojų klūpojusi moteris savo buvusiam dominantui ir vėl knisa protą, kad suplautų jis pagaliau tuos indus. (Šiuo atveju, nekalbus apie BDSM santykius, kurie vyksta 24/7 niekad nenutraukiant, nes manau tai kraštutinumas).
Kada tai gali peraugti į smurtą? Mano nuomone didžiausia rizika tuomet, kai dominuojantis žmogus, nesistengia būti tikru BDSM žaidimo dominuojančiu ir turi psichologiškai silpnesnį partnerį, kuriuo lengva manipuliuoti. Tiesiog pamato ar perskaito, idėjas, apie partnerio mušimą botagu, surišimą virvėmis, kaip partneris paklūsta ir panašiai, tai jį jaudina ir jis nori tą daryti, nesigilindamas, kiek reikia turėti apie tai žinių, kad partneris būtų fiziškai ir psichologiškai saugus ir kiek pats partneris yra pasiruošęs tam. Tiesiog jį įtikina, kad taip reikia. Dažniausiai manipuliuodamas tokiais dalykais kaip meilė, koks jis bus geresnis prieš kitus, sutikdamas su jo sąlygomis, kaip būsimam paklusniajam svarbu peržengti savo ribas, kad atrastų pats save ir kitokios nesąmonės.
Dar viena rizika, kad žaidimas taps atsitiktiniu smurtu – atvirumo tarp partnerių trūkumas. Kartais taip nutinka, kad net ir psichologiškai neužmanipuliuotas paklusnusis nedrįsta pasakyti, kad jam nepatinka, vengia stabdyti žaidimą, kai jis peržengia jo ribas ir galiausiai tai gali privesti prie to, kad jis pradės jaustis ne kaip žaidimo dalyvis, o kaip smurto auka.
Viską apibendrinus, galime sakyti, kad BDSM tikrai nėra smurtas, kol viskas vyksta abiejų susitarimu, kuris yra savanoriškas ir nuoširdus ir abiems tai teikia malonumą. Tad abu paertneriai turi visiškai vienas kitu pasitikėti ir būti atviri. Dominuojančio žmogaus pagrindinė užduotis, ne tiesiog maksimaliai save seksualiai sujaudinti ir patenkinti, o atlikti viską rūpestingai, atidžiai, saugiai, atsižvelgiant į partnerio norus ir lūkesčius. O paklusnusis turi jautis visiškai saugiai ir nė trupučio neabejoti dominantu ir tais atvejai, kai kažkas pakrypsta netikėtai per daug nemaloniai ir peržengia ribas, nebijoti pasakyti ar išvis nutraukti žaidimą ir būti ramus, kad taip ir įvyks.
BDSM žaidimai labai dažnai neįsivaizduojami be ašarų, iki skausmingai veržiančių pančių ir skaisčiai raudonų ar net mėlynų mušimo žymių. Tačiau, ar tikrai BDSM žaidimai turi sietis tik su skausmingomis patirtimis?
